Intertextuality in recent Lithuanian prose: Rasa Aškinytė’s “The easiest”, Andrius Jakučiūnas’ “Lalage” and Tomas Staniulis’ “The day i cried all day”

Išryškindami kasdienio gyvenimo estetiką, postmodernistai stipriai praplėtė meno ribas. Svarbi tampa intertekstualumo sąvoka, nes būtent intertekstai, surinkti iš begalės kitų tekstų, ima dominuoti šiuolaikinėje literatūroje, o jaunųjų rašytojų kūryboje atsirandantis žaidimas kartais tampa tik pats sau reikšmingas. Nors tai ir ženklina naują, visiškai kitokį kūrėjų posūkį literatūroje, iškyla problema, kam rašomi tokie tekstai: ar dar galima teigti, kad jie skirti skaitytojams, ar koncentruojamasi tik į patį rašymą. Šiame darbe intertekstų dialogai tiriami trijuose šiuolaikinės lietuvių literatūros tekstuose: R. Aškinytės romane „Lengviausias“ (2011), A. Jakučiūno apsakymų vainike „Lalagė“ (2011) ir T. Staniulio prozos rinkinyje „Diena, kurią verkiau visą“ (2008). Analizė parodo, kad nors iš pirmo žvilgsnio vartojami intertekstai atrodo svetimi, painūs ar labai paviršutiniški, dialogas mezgamas iš tiesų įdomiais ir skirtingais metodais. R. Aškinytės tekstas pasižymi mokslinių intertekstų gausa, kurie ne tik lengvai įsilieja į tekstu kuriamą prasmę, bet ir kuria naujas romano formos galimybes. A. Jakučiūno apsakymai intertekstualumą pastūmėja į kitą lygmenį: fikcinė tikrovė prilyginama realybei, pastaroji paverčiama intertekstu, leidžiančiu komentuoti patį rašymo procesą. T. Staniulis bene stipriausiai atstovauja žaidimo intertekstais pozicijai, kuria daugybę reikšmių, kurios dėl fragmentiško teksto ypatybių lieka savarankiškos, o jei dialogas ir mezgamas, jis tampa atvira pamatinio teksto ironija ar net pašaipa. Atlikus visų tekstų analizę paaiškėja, kad intertekstualumas naujausioje lietuvių literatūroje apima išties platų kontekstą ir neretai kuria komplikuotą teksto santykį su intertekstu. Todėl eiliniam skaitytojui lieka galimybė arba pasiduoti begalės reikšmių žaismei ir taip keliauti tekstų paviršiais, arba įsitraukti į tų reikšmių kuriamą sudėtingą dialogą ir sudalyvauti rašytojo provokacijoje. Atsiskleidžia visai kiti literatūros klodai: tekstas nebėra tik prasmės perdavėjas, idėjos generatorius, jis yra prasmių žaismės vieta, beribis reikšmių tinklas, išreiškiantis ne tik kitą, bet ir pats save. Tad akivaizdu, kad rašytojai tampa žaidėjais, besimėgaujančiais kalbos neapibrėžtumu ir jos begalybe, o skaitytojai – viso to stebėtojais ar lygiaverčiais autoriais.Postmodernists, while exposing aesthetics of everyday life, strongly expanded the boundaries of art. Intertextuality becomes an important concept, as intertexts, collected from dozens of other texts, become a dominant in contemporary literature, and the play, which appears in young generation writers texts sometimes becomes meaningful only for itself. Although it marks a new and completely different turn in literature, there is a problem, why and for whom such texts exist: if it is possible to say, are they intended for readers, or maybe they focus only on the writing. In this research intertext dialogues are analyzed in three contemporary Lithuanian literature texts: R. Aškinytės’ novel “The Easiest” (2011), A. Jakučiūnas’ stories garland “Lalage” (2011) and T. Staniulis’ collection of prose “The Day I Cried All Day” (2008). Research shows that although at first glance intertexts seem to be strange, complicated or very superficial, dialogues are knitted by really interesting and different methods. R. Aškinytės’ text has lots of scientific intertexts, which not only easily blends into the text and creates the meaning, but also create new possibilities for novel forms. A. Jakučiūnas’ stories push intertextuality to the next level: fiction is equated with reality, the latter is converted into intertext that allows to comment on the writing process itself. T. Staniulis perhaps takes the strongest position in the intertextual games and creates a number of meanings which, because of the patchy text, remain independent, and if dialogue is still tangled, it becomes an irony or even a derision of the main text. After all text analysis reveals that the intertextuality in the most recent Lithuanian literature that covers a wide range of contexts and indeed often creates a complicated relationship within text and intertext. That is why the mass readers have to surrender to the dozens of meaning games and then travel only on texts surfaces, or to get involved into the complex dialogue of the meanings and to take part in the writer’s provocation. This is how it reveals other literary layers: the text is no longer a sense transferor or an idea generator, it is a place of playfulness, boundless net of meanings, which represents not only others, but also itself. So it is obvious that writers become players, enjoying the uncertainty and infinity of language, and the readers – only observers or equivalents to the author.Humanitarinių mokslų fakultetasVytauto Didžiojo universiteta